Kalėdinių atviručių, žvakidžių, vainikų gamyba

Turime tokią kasmetinę tradiciją susitikti su draugų šeima prieš Kalėdas ir užsiimti rankdarbiais bei kepti ir dekoruoti imbierinius sausainiukus. Kaip turbūt spėjat iš šio įrašo pavadinimo, visam tam prireikia ne vieno susitikimo. Šiemet jau buvome susitikę dukart. Gaminome atvirutes, žvakides arba žibintus ir vainikus. Dar laukia sausaininis susitikimas (tik šįkart bus jau trys šeimos!).

Planuodami kalėdines rankdarbių dirbtuves nesiekiam tobulo rezultato. Siekiam tobulo proceso. O tai reiškia, kad tas procesas turi būti malonus, be streso. Stresą tokiuose reikaluose dažniausiai sukelia nepamatuoti reikalavimai vaikams arba parinktos jiems netinkamos medžiagos. O kadangi mūsų dirbtuvės vyksta su įvairaus amžiaus ir gebėjimų vaikais, renkamės paprastas (ir saugias) medžiagas: stiklainius, lipdukus, sagas, juosteles, dekoratyvines lipnias juosteles, LED žvakes, pirktinius vainikų paruoštukus, kankorėžius ir pan.

Kalėdinėms atvirutėms naudojame kiek storesnį spalvotą popierių. Karštais klijais priklijuojame sagas ar kitus elementus, dekoruojame blizgiais lipdukais, piešiame markeriu.

IMG_20191031_135456.jpg

IMG_20191124_161700.jpg

Žibintui ar žvakidei prireiks švaraus stiklainio, virvelių, medžiaginių juostelių, karštų klijų, sagų, dekoratyvinės lipnios juostos, lipdukų, fantazijos. Dirbant su karštais klijais kasmet pasitaiko nudegusių pirštų (kartais tenka klijuojamą elementą prispausti prie klijų). Viename Youtube kanale užmačiau idėją klijuojamus daiktus prispausti žirklių galiuku. Genialu! Kodėl tai pamačiau jau PO šiųmečių dirbtuvių?.. O kai namuose turite vaikų ar gyvūnų, kai mėgstate kalėdines šviesas palikti be priežiūros, siūlau rinktis LED žvakeles. Kai kurios būna su laikmačiu, tai ypač patogu.

Kalėdinį vainiką šiemet gaminome ant pirktos putplasčio bazės (esame gaminę ir savo). Ją galima apsukti virve ar juosta, paklijuojant karštais klijais. Tuomet dekoruokite kaip tik patinka: sagomis, eglės žaisliukais, kankorėžiais, gilėmis, tikromis ar dirbtinėmis eglės šakelėmis.

IMG_20191213_102546.jpg

Prašau atleisti už prastą nuotraukų kokybę. Dauguma gaminių fotografuoti tamsoje, kai ilgais žiemos vakarais dirbę Kalėdų nykštukiukai jau buvo pavargę.

Kur ką perkame? Daug ką tiesiog turime namuose. Ir tie daiktai niekada nebūtų panaudoti, jei ne šitokios dirbtuvės. Tai stiklainiai, juostelių ar virvių likučiai, senos sagos ir kt. Už perkamus dalykus stengiamės nepermokėti, todėl spalvotą popierių darbeliams, lipdukus, karštus klijus įsigyjame “Lidl“ parduotuvėse, LED žvakes – “Ikea“, vainikų pagrindus šiemet pirkome “Pepco“.

Iki Kalėdų dar pusantros savaitės. Kvieskit svečių arba pasiprašykit pakviečiami. Dar suspėsit ką nors pasigamint!

A.

#lidl #lidllietuva #ikea #ikealietuva #pepco #pepcolietuva

Paskelbta temoje Darbeliai su vaikais, Interjeras, namai, Vaikai, Šventės | Parašykite komentarą

Velcro lipdukų košmaras

Po to, kai mano draugė savo Facebook paskyroje pasidalino įrašu apie tai, kad lipdukais užsegami vaikų batai plius mama su suknele lygu pėdkelnėm amen, ir žmonės ėmė komentaruose bėdavoti, kad lipdukai siautėja ir skalbyklėje, gadindami kitus drabužius, supratau, kad tai, kas vienam yra savaime suprantama, kitam gali būti atradimų atradimas. Paprasti dalykai yra genialūs, o genialūs dalykai yra paprasti. Ir jeigu kažkas man žinoma ir taikoma VISADA, tai dar visai nereiškia, kad tuo naudojasi ir kiti. O gera praktika pasidalinti tikrai negaila. Todėl šįkart toks buitinis vaizdelis.

Velcro  lipdukai užsegimui naudojami labai daug kur. Jie ant batų, striukių, seilinukų, skalbiamų vaikiškų vežimėlių dalių, kilimėlių ir kitų daiktų. Ir kai tik tokie daiktai patenka į skalbyklę kartu su kitais drabužiais, pusė garderobo gali keliaut į šiukšlyną. Na, gal ne taip drastiškai, bet iš tiesų daiktai būna sugadinti, kai prie jų prikimba lipdukai ir išdrasko siūlus. O mūsų namuose taip nebenutinka jau daugybę metų. Taip yra todėl, kad visus Velcro lipdukus turinčius daiktus tiesiog sudedu į skalbimo maišelį. Elementaru! Juk maišeliu galima apsaugoti ne tik tuos plonyčius daiktus (pėdkėlnes ir pan.), kurie yra maišelio viduje, bet ir tuos, kurie išorėje! Po kiekvieno skalbimo maišelis būna vis labiau ir labiau suniokotas, nes tie lipdukai viduje kartais atsisega, kad ir kaip kruopščiai aš juos užsegu dėdama skalbti. Ir kiekvienąkart kraustydama skalbyklę pasidžiaugiu, kad nukentėjo maišelis, o ne kiti skalbiami rūbai. O maišelis? Na, jis nors ir naikinamas iš vidaus:), visgi atlaiko daugybę daugybę skalbimų.

Skalbimo maišelių, jei tokių iki šiol nenaudojote, galima įsigyti kone kiekvienoje maisto ir buitinių prekių parduotuvėje. O jei kam arčiau širdies zero waste filosofija, tai galima ir pasisiūti iš kokios plonos dieninės užuolaidos. Pirktiniai maišeliai būna su užtrauktukais arba sutraukiamais raišteliais su plastmasiniais užsegimais, bet galima pasisiūti ir su paprastais raišteliais, svarbu tik juos gerai užrišti.

Saugaus Jums skalbimo!

A.

skalbimo maiselis

Nuotrauka iš zerowastestore.com

 

Paskelbta temoje Patarimai | Parašykite komentarą

Apie dėkingumą

Dukros.jpg

Banali tema. Žinau. Tikrai. Bet paskutiniu metu kažkaip nemažai užtaikau ant tokių video Youtube. Kažkodėl. Visada praleisdavau tokius “skystalus“ pro ausis, maždaug “aha, jo jo…“ O paskutiniu metu imu iš tiesų susimąstyt apie dėkingumą. Ir turbūt labai savanaudiškai. Mąstau ne iš tos pusės, kad štai kaip reikia džiaugtis kiekvienu vabalėliu… Tiesiog pastebėjau, kad aktyviai praktikuojant dėkingumą (taip, čia toks savotiškas darbas), tampi laimingesniu žmogumi. Ramesniu. Labiau atsipalaidavusiu. Bent jau taip yra man. Seniau šitaip nebūdavo, tai arba man tiesiog dabar etapas toks, arba aš niekad sąžiningai to dėkingumo ir nepraktikavau. Nu ką aš čia? Aišku, kad nepraktikavau. Iš prigimties nesu optimistė. Tai kaip galvojau, taip ir gyvenau. Mintys materializuojasi, sena kaip svietas tiesa. Ir žinot ką? Atsibodo gyvent sunkiai! Tai dabar bandau gyvent lengvai. Dar daug reikia su savim kovot, sau dažnai primint, kad aš dabar kitaip gyvenu. Ir, žinoma, negaliu tapt absoliučiai pozityvia “dūra“, tas tai visai prieš mano prigimtį. Kai situacija išties sunki, ne tiek negaliu, kiek nenoriu apsimest, kad viskas gerai. Bet stengiuos kuo mažiau koncentruotis į sunkumą. Labai padėjo pora žmonių, visai netyčia atrastų Youtube platybėse. Visai neieškojau nei jų, nei jokios pozityviai nuteikiančios informacijos, nei dvasinių mokymo, nieko panašaus. Tiesiog užtikau vienos moters kanalą, užtikau kitos. Ir man jų žodžiai per jėgą prilipo. Galėjau kiek noriu bandyt save įtikint, kad tai “nušvitusios“ moterytės ir iš nušvisti bandančiųjų pasipelnančios aferistės nesąmonės. Tai, ką jos sakė, kažką manyje užkabino. Gal jos kalbėjo man suprantamais žodžiais, o gal tiesiog dabar tinkamas taškas laike ir erdvėje man priimti tokią informaciją. Kadangi tai, ką sakė tie žmonės, skambėjo taip natūraliai, kad netikėt tiesiog neįmanoma, tai grynai eksperimento dėlei pabandžiau sekti jų patarimais. Dariau tai, ką liepė daryt. Iš smalsumo. Norėdama tikėt, bet iki galo netikėdama. Žodžiu, kai situacija sunki, pirmiausia imu kartot mantrą (taip, aš!!! Ar galit patikėt? Na, čia klausimas tiems, kas mane pažįsta:D). Ji tiesiog išjungia visas negatyvias ar sunkias mintis. Kartoji sau mantrą ir tiek. Labai lengva. Ir labai padeda. Iškart. Jau nekalbu apie tai, kad mantra apskritai padeda gaut tai, ko nori (irgi išbandyta, bet čia jau kita tema). O tada pradedu galvot, ar ta situacija tikrai tokia jau bloga. Galimi įvairūs scenarijai: nėra iš tiesų taip blogai; baisiau galvoju nei yra realybėje; pataisoma; nepataisoma, bet susitaikoma; kažko mane moko; kažkur mane veda… Ir čia prieinama prie dėkingumo. Viena vertus, kai išlendi iš savo galvos ir pažiūri į viską iš šviesesnės pusės (arba bent jau iš paprastesnės pusės), natūraliai pajauti dėkingumą už tai, kad nėra viskas taip jau blogai. Kita vertus, aš bandau prisimint, kad tikrai turiu būt visatai už šį bei tą dėkinga. Tada kažkaip giliau įsikvepia ir, vėlgi, ratas apsisuka, mano vargai nebeatrodo tokie jau sunkūs. Kaip sakiau, dėkingumą praktikuoju savanaudiškai. Ne tam, kad padėkočiau visatai už mano planetos grožį ir visatai būtų malonu.:) Tiesiog dėkingumas padeda MAN gyventi geriau, lengviau, sklandžiau.

Vakar ir šiandien esu labai dėkinga už nuostabų orą, leidžiantį pamiršti, kad kalendoriuje jau visai ruduo.

A.

Nuotraukoje: mano nuostabios dukros, besidžiaugiančios ramiu ir saulėtu pasivaikščiojimu po Valakampius.

Paskelbta temoje Šis bei tas | Parašykite komentarą

Marti

C_LauraVanseviciene-114-1024x683

Sėdu rašyt, kol pirmieji įspūdžiai neišblėso.

Paskutiniu metu (tiesą sakant, paskutinius keletą metų) esu išties nusistekenus. Kito žodžio nerandu. O dabar tai jau visai. Esu pervargus emociškai, fiziškai, dvasiškai, visaip. Mano mama nė pusės to nežino, bet įtaria, kad man sunku. Jaučiu, kad bus sugalvojus mane bent kažkiek iš to namų-vaikų-nervų-nuovargio-užsisėdėjimo liūno traukt. Jau antrą kartą šį rudenį vedasi mane į spektaklį. Pati tikrai nebūčiau sumąsčius ir išsijudinus. Bet kai vedasi, einu. Dar ne iki tiek nukvakau, kad atsisakyčiau.

Šįvakar buvo Gabrielės Tuminaitės režisuota Žemaitės “Marti“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Šedevras. Jei galėčiau, duočiau aukščiausią įmanomą savo perspektyvos apdovanojimą. Laimingi nesupras. Bet tam, kas gyvenime matė visko, sukels stipriausius jausmus. Savo skausmo, gėdos, pažeminimo, nusivylimo prisiminimai, dabartinio gyvenimo skauduliai iškils sulig kiekvienu aktorių judesiu, žvilgsniu, žodžiu scenoje. Nors spektaklis – tarsi sušiuolaikinta lietuvių literatūros klasika tapusio kūrinio versija, porcijomis tekstas (kiek pamenu iš mokyklos) – autentiškas, Žemaitės. Visgi tai, kas mokykloje atrodė kažkokia niolikto amžiaus kaimo atgyvena, dabar taip pažįstama, išgyventa, pereita ir sukrečia iki sielos gelmių, tikrai nepabijosiu šitos nuvalkiotos frazės. Sėdėdama salėje kelis kartus vos neapsiverkiau. Grįžus isšiblioviau kaip reikiant. Veiksmą scenoje stebėjau sukrėsta, mačiau ten kaip savo išgyvenimų, jausmų, minčių nuotrupas, taip ir tiesiog pažįstamą, bet su manimi nelabai susijusį ar per televizorių matytą gyvenimo purvą. Tie, kam su skausmu teko susidurti mažiau, tikriausiai nepajus viso spektaklio stiprumo arba Katrės situacijos tragiškumo. Tuos, kam šio bei to teko paragauti, bus tiesiog supurtyti. Mane labai nustebino, kad salėje buvo palyginti nemažai laimingų žmonių. Pačiose skaudžiausiose vietose ne vienas juokėsi. Galvojau, ar jie iki tiek nemato ir nejaučia to siaubo, kuris ten vyksta, ar viską supranta, tik geba net ir į tokias draskančiai skausmingas situacijas žiūrėt su humoru. Nieko nenoriu absoliutinti, bet daugiausia juokėsi vidutinio amžiaus vyrai… O man iš galvos neišeina iki psichozės priėjusios Katrės klyksmas.

Paliksiu šį įrašą nebaigtą. Jaučiuosi sukrėsta, neturiu jėgų gražiai sudėliot pabaigos mintis. O ir šiaip visai nebeįdomu rašyti pagal principą “įžanga-dėstymas-pabaiga“. Prisirašiau tokių dalykų dar mokykloje. Tada šitaip visai patiko, dabar nebe visuomet.

Visai spektaklio ir atlikėjų komandai BRAVO! Ploju atsistojus. Indrei Patkauskaitei (Katrei) – ypatinga pagarba.

A.

Nuotrauka skolinta iš VVMT puslapio.

Paskelbta temoje Renginiai, Šis bei tas | Parašykite komentarą

Šimtąkart nauja pradžia

maziausioji

Ar kada esat turėję tinklaraštį arba Youtube kanalą? O labai labai labai norėję rašyt arba filmuot? O truputį rašę, bet po to tinklaraštį apleidę? Tada sugrįžę ir darkart apleidę? Ir vėl. Ir vėl… O pažadėję sau ir tiems trims arba trims tūktančiams skaitytojų, kad dabar tai jau tikrai niekada nebedingsit? Ir… dingę? Man, deja, taip yra nutikę. Ir net ne vieną kartą. Ir čia net ne pirmas mano tinklaraštis. Noras rašyti arba filmuoti niekada nedingsta. Jis tai labai stiprus, tai tik toks šiaip sau, fone. Bet jis visad yra. Tik va kad nuolat ištinka gyvenimas ir laiko, jėgų, temų nebelieka. Tai vaikas, tai du vaikai, tai jau trys. Tai darbas, tai liga, tai buitis. Tai kūdikis visą naktį nemiega. Kad ir dabar: jau mane toks įkvėpimas pagavo, jau kad rašau! O mažiausioji pamiega dvi minutes ir rėkia. “Užnešioju“, paguldau į lovelę, dvi minutės ir vėl rėkia. Bet aš nepasiduosiu.:)

O temos? Ar kada esat blaškęsi tarp jų? Noriu rašyt apie tą, bet tada bus per siaura tema ir nesugalvosiu, apie ką rašyt. O jei apie tą, tą ir aną? Tada bus per platu ir “išplaukę“. Bet va, ta vlogerė kaip fainai viską daro: ir apie buitį filmuoja, ir labai specifinėm temom, ir yra tikrai populiari, nors, atrodytų, jos kanale tiktų tikriausia visko košė. Ir aš ilgai tokių košių vengiau, kol supratau, kad žmonėm taip patinka, kad taip įdomu. Nes būtent toks formatas primena tikrą gyvenimą: įvairų, netikėtą ir visko pilną. O kad aš noriu žmonėm patikt, na, tai savaime suprantama. Mane visada auklėjo būti kuklia. O kadangi vaikas aš buvau paklusnus, taip taip ir išsiauklėjau: prisipažint, kad noriu kitiem patikt, kad noriu, kad mano tinklaraštį skaitytų, o Youtube kanalą (gal kada nors) sektų, buvo labai gėda. Na, nes juk tai neturi būt svarbu. Svarbu, kad būtum kukli, rašytum dėl savęs, tau neturi rūpėt, ar kam nors esi įdomi… Kiek gyvenimo metų prireikė, kad suprasčiau, kaip tai nesveika! Žinoma, kad noriu, kad kažkas, kas nors (na, nebūtinai milijonai:D) skaitytų ir galbūt net mėgautųsi. Jei to nenorėčiau, juk ir nerašyčiau. Užtektų pagalvot sau, pasvajot, pagyvent savo galvoj ir tiek. Visi, kurie rašo, nori, kad juos skaitytų (nebent tai būtų terapinis slapto dienoraščio rašymas), visi, kas filmuoja, nori, kad juos žiūrėtų… Ir aš šimtąjį kartą sugrįžtu prie rašymo. Bandysiu nedingt. Jei kam bus įdomu, tas paskaitys. Kviečiu ir pakomentuot, taip užmegsim dialogą. Na, o jei niekam nebus įdomu, tai tada čia ir bus tas terapinis dienoraščio rašymas.:) Šiaip ar taip, šiuo metu rašyti man norisi ir netgi kažkaip… reikia. Manau, kad rašysiu košę: gal kažkiek apie šeimą, gal apie vaikus, gal šiaip užrašinėsiu kokius naktinius pamąstymus kaip dabar. Labai norėčiau vėl dalintis rankdarbių, darbelių su vaikais idėjom, receptais. Deja, norint pasidalint, pirmiausia reikia tai padaryti pačiam. O tam mano gyvenime šiuo metu laiko nėra. Siaubingai apmaudu. Bet, kita vertus, laiko visam tam nelieka, nes turiu tris vaikus (kai kadaise su drauge pradėjom šį tinkalaraštį, turėjau tik vieną dukrą, sugeriančią visą mano dėmesį), kuriuos reikia prižiūrėt, pamaitint, aprengt, pakalbint ir išklausyt, turiu namus, kuriuos reikia tvarkyt ir valyt. O namai užsiteršia kosminiu greičiu, kuomet juose gyvena du suaugę, trys vaikai, du katinai ir dvi katės. Bet tada pasveri visą tą gėrį (vyrą, vaikus, namus, gyvūnus, dar draugus), palygini su darbelių ir rankdarbių malonumais ir iškart pamatai, kurion pusėn krypsta svarstyklės. Bet pažadu, jei tik kada rasiu laiko karoliukam ar pyragui, jei tik išvažiuosim kur toliau nei iki artimiausio parko, būtinai pasistengiu apie tai papasakot (nesakau, būtinai papasakosiu:D). Noriu vėl būti virtualiai sociali.:) O kol kas… miegot.

Iki kito karto (tikiuosi, greito)! Beje, turiu Instagramą apie keturis mūsų keturkojus. Jeigu kam įdomu užmeskit akį į Akvile’s cats.

A.

Nuotraukoje: mažiausioji miega, kol mama rašo.

Paskelbta temoje Šis bei tas | Parašykite komentarą

Velykų dekoracija – kiškis

Štai ir vėl VĖlykos! Gerai, gerai, juokauju! 🙂 Velykos jau beveik čia. Pats laikas pasipuošti namus. Šįmet su dukra gaminome popierinį Velykų kiškelį.

Popierinis kiškisPirmą kartą šiame blog’e dalinamės darbeliu, kurį gaminome pagal knygą. Kalėdų senis buvo atnešęs taip lauktą “Educata“ leidyklos knygelę “Pavasario rankdarbiai“.

Taigi, pradedam! Norimos spalvos ir dydžio popieriaus lapą (mes ėmėme A4 formato) “paverčiame“ kvadratu.

Popieriaus kvadratasTada jį sulenkiame taip, kad lenkimo linijos dalintų jį į keturias lygias dalis. Kiekvieną lenkimo liniją įkerpame iki pusės ir užlenkiame, kaip parodyta nuotraukoje.

Keturi kvadrataiLankstome, kol gausime kažką panašaus į keturkampę žvaigždę.

Keturkampė žvaigždėDu kampus sulenkiame tarsi arką ir užklijuojame vieną ant kito.

ArkaIš kitų spalvų popieriaus išsikerpame kiškio žandus, uodegą, nosį, ausis, ūsus.

Ausys ir kt.Galima ir akis, bet mes akims naudojome blizgančius apskritimus darbeliams, maišeliais parduodamus rankdarbių, kanceliarinių prekių parduotuvėse, didesniuose prekybos centruose.

Ant kitų dviejų žvaigždės kampų užklijuojame ausis.

Užklijuojame ausisPakeliame “ausis“ ir susegame jas (bet ne per vidurį, o ties tuo kraštu, kuris bus kiškio nugaros pusėje).

Susegame ausis“Išskleidžiame“ ausis.

Išskleidžiame ausisPriklijuojame žandus, ūsus, akis, nosį, uodegytę.

UodegytėPonas Popierinis Kiškis baigtas! Jei norite, jį galima naudoti ne kaip namų dekoraciją, o, kaip siūloma knygoje, įdėtį į jį saldainių. Būtų puiki dovana, tik, norint išsiimti saldainius, tektų išardyti poną Kiškį… 😦 😀

Gražių Velykų!

A.

Paskelbta temoje Darbeliai su vaikais, Interjeras, namai, Šventės | Pažymėta , , , , , | Parašykite komentarą

Kaip skirtingo amžiaus vaikus užimti ta pačia veikla vienu metu

Kažkada jau rašėme apie tai, kaip ta pačia veikla užimti skirtingo amžiaus vaikus. Šįkart apie tą patį. Tiesiog dar viena idėja. Ir “atradome“ mes ją visai atsitiktinai. Aš visuomet manydavau, kad tam tikros knygutės skirtos tam tikro amžiaus (o kartais ir lyties) vaikams. Todėl vyresnės sesės knygelės mūsų namuose būdavo sau, o mažėlio – sau. Ir štai vieną dieną prireikė išsiųsti siuntinį. Su mažyliu nukeliavome į paštą ir ne tik palengvėjome siuntinio svoriu, bet ir praturtėjome viena knygele. Mažius, žinoma, pašte knygelę rinkosi pagal spalvingą viršelį. Ir jei aš stengiuosi pagal pirmą užgaidą nepirkinėti žaislų, knygas, jei tik jos įperkamos, nuperku tas, kurių vaikai nori. Dėl Dievo meilės, tegu tik skaito!

Jonukas ir GretutėŠįkart į mūsų namus parkeliavo užduotėlių knygelė su lipdukais “Jonukas ir Gretutė“. Jau pirkdama supratau, kad mano berniukas jai dar per mažas (na, taip maniau pagal savo knygų skirstymo sistemą 😀 ), todėl iškart pasakiau, kad knyga dalinsis su sese (o pati sau galvojau, kad tik sesei ta knyga ir bus įdomi). Laimei, klydau! Jei anąkart vaikus užsiimti bendra veikla skatinau aš, tai šįkart jie nosis į knygą sukišo patys. Sesė skaitė, mažylis klausė, lipdukus klijavo ir piešė kartu.

Vaikai piešiaO aš, stebėdama vaikus, supratau, kad toks bendras užsiėmimas tikrai įmanomas. Tik labai svarbu įsisąmoninti vieną svarbų dalyką. Reikia įtikinti vyresnį vaiką leisti mažiui daryti tai, ką šis nori. Žinoma, tai turi apsiriboti tik viena pasirinkta knyga, viena veikla. Svarbu netaupyti pasirinktos knygos. Tarkim, jos neplėšyti (žinoma), bet, pavyzdžiui, piešti bet kur, ne tik spalvinimui skirtuose puslapiuose. Niekada neleisčiau to daryti su “rimta“ knyga, bet užduotėlių, lipdukų, spalvinimo knygutės, mano manymu, gali būti “paaukotos“ ir šeimos mažiausiojo “nesąmonėms“. Mano mergina labai atidi ir metodiška. Todėl reikėjo su ja pasikalbėti ir sutarti, kad ir lipdukus broliui leis klijuoti bet kaip, tegu ir aukštyn kojomis. Sutarėm, kad svarbiausia šioje veikloje ne teisingai suklijuoti lipdukus, o su broliu linksmai praleisti laiką ir nesipykti. Sugalvojom, kad “Jonukas ir Gretutė“ bus mūsų nesipykimo knygelė.

Lipdukų klijavimasMūsų namuose apsigyveno būtent ši knyga, bet čia aprašytai bendrai skirtingo amžiaus vaikų veiklai tikrai tiks ir daugybė kitų knygelių ar žurnaliukų.

Smagaus laiko drauge!

A.

Paskelbta temoje Vaikai, Šis bei tas | Pažymėta , , , , , | Parašykite komentarą